Lietuviai tremtiniai grįžta į tėvynę. Nižneudinsko geležinkelio stotis, Irkutsko sr., 1957 m. / Nuotrauka iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną – projekto „Misija Sibiras“ organizuotoje akcijoje „Ištark, išgirsk, išsaugok“ buvo perskaityta virš 40 tūkstančių tremtinių ir politinių kalinių vardų, pavardžių bei likimų, daugelis jų negrįžo arba likimas nežinomas. Bet nemaža dalis Lietuvos gyventojų mirus Stalinui turėjo galimybę sugrįžti į tėvynę. „Kai su traukiniu įvažiavau į Lietuvą buvo vasario mėnuo, lijo lietus, tirpo sniegas, o mano galvoje tesisuko viena mintis – kaip reikės pabučiuoti tėvynės žemę, kad kiti nepagalvotų, jog esu keistuolis. Atrodė, kad galėčiau ją apkabinti“, – taip sugrįžimą po daugiau nei dešimties metų į tėvynę prisimena tremtinys Algirdas Marcinkevičius.

A. Marcinkevičius į Altajaus kraštą kartu su tėvais ir seserimi buvo ištremtas 1941 m. birželio 14-ąją. Vyras viską gerai pamena, nes, kaip pats juokauja, buvo „geltonsnapis“ mokyklinukas. Kaip ir daugelio tų metų tremtinių, Algirdo vaikystė tremtyje buvo labai sunki, dar sunkiau buvo persikėlus prie Laptevų jūros. Čia vyras subrendo, o, mirus Stalinui ir pradėjus švelnėti represijų režimui, persikėlė į Jakutską, ėmė studijuoti.

Tik atsiradus galimybei išsiimti pasus ir grįžti į Lietuvą, vyras kartu su mama ir seserimi suskubo tai padaryti. Bet kadangi Algirdas buvo pilnametis, jį iš karto išsiuntė į armiją. Taip jaunuolio grįžimas į tėvynę užsitęsė dar kelis metus.

Nesėkmingai pasibaigę bandymai bėgti namo

Nors pats Algirdas ir nebėgo į tėvynę, nes, anot pašnekovo, nuo Laptevų jūros labai toli ir nenubėgsi, tačiau tremtinių liudijimai rodo, kad tai buvo gana dažna praktika. Pasak Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Istorijos skyriaus vyriausiosios muziejininkės Ramunės Driaučiūnaitės, tremtiniai buvo aktyvūs, ypatingai jauni, todėl kai kurie bėgdavo savarankiškai arba po du ar tris grupėse.

„Jei jau bėgi, nebūdavo taip, kad išėjau ir bėgu. Viskas būdavo su tėvų žinia, į kelionę įsidėdavo kokios džiovintos duonos. Vieniems sekėsi geriau tęsti kelionę, kitiems – sunkiau. Tačiau pabėgti buvo sudėtinga, nes vakarais tremtiniai turėdavo registruotis specialioje komendantūroje ir, jei valdžia pastebėdavo, kad ko nors trūksta, iš karto būdavo skelbiama paieška“, – tremtinių pabėgimo procesą aiškina R. Driaučiūnaitė.

Algirdas pastebi, kad tokiems pabėgėliams Lietuvoje buvo labai pavojinga, nes grėsė būti sučiuptam, todėl reikėjo slapstytis, dažnai keisti apsistojimo vietas, kai kurie bandė klastoti asmens dokumentus, pasikeisti savo tikrąjį vardą ir pavardę.

Vyriausioji muziejininkė pastebi, kad dokumentus tremtiniai klastodavo siekdami laimėti šiek tiek laiko: „Jei pasikeiti vardą ir pavardę, vadinasi, kad kurį laiką tavęs neras, o tau su tais dokumentais galbūt pavyks prisiregistruoti prie gyvenamosios vietos, įstoti į aukštąją mokyklą. Dokumentai nebuvo klastojami kriminaliniais tikslais, viskas buvo daroma, kad tik pavyktų kažkur įsitvirtinti“.

Ne toks saldus sugrįžimas į tėvynę

Po Stalino mirties sovietų represijos sušvelnėja, pradedamos peržvelginėti tremtinių ir politinių kalinių bylos, bet 1957 m. režimas vėl sugriežtėja – į tėvynę sudėtinga parvykti, nes sovietų valdžia tremtinius vis dar matė, kaip mąstančią visuomenės dalį, kuri nesitaikstys su jų valstybės okupavimu. Dėl to kai kurie grįžę tremtiniai gaudavo įsakymą palikti šalį per 24 val. arba buvo visai draudžiama grįžti. Visgi, į namus parvykusių tremtinių prisiminimai itin jautrūs.

„Aš grįžau vasario mėnesį, tuo metu Lietuvoje lijo ir tirpo sniegas. Man buvo neįprasta, nes Sibire tokiu metu būdavo be galo daug sniego. Kokia mano buvo nuotaika? Galvojau, kaip tą žemę pabučiuoti, kad aplinkiniai traukinių stoty nepagalvotų, jog esu keistuolis. Atrodo, norisi ją apkabinti. Negalėjau patikėti, kad va, Lietuvos žemė man po kojomis“, – vienu ryškiausių prisiminimų dalijasi tremtinys A. Marcinkevičius.

Paklausus Algirdo, kaip viskas klostėsi toliau sugrįžus į Lietuvą po daugiau nei 10 metų, tremtinys tą laikotarpį prisimena, kaip labai varginantį. „Viskas buvo nepaprastai sudėtinga. Kai kurie žmonės stengėsi padėti, kiti guodė, bet tai nekeičia fakto, kad buvo sunku”, – pasakoja A. Marcinkevičius.

Vis dėlto, Algirdo sugrįžimas iš Sibiro užsitęsė dėl šaukimo į kariuomenę – jaunuolis dar kelis metus po tremties turėjo atlikti karinę tarnybą jūrų aviacijoje netoli Sachalino. Per tą laikotarpį, kol vaikinas buvo kariuomenėje, mama su sese grįžo į tėvynę, tačiau jų namas buvo užimtas, kaip A. Marcinkevičius prisimena, jame gyveno reemigrantai iš Prancūzijos. Todėl joms teko glaustis pas mamos seserį.

„Kai sugrįžau iš kariuomenės pradėjau per teismus kovoti dėl namo grąžinimo. Kadangi buvau jūrininkas, o namas, kas pasitaikydavo labai retai, nebuvo nacionalizuotas, tai ir nebuvo jokios juridinės priežasties negrąžinti mums to namo. Bet reikėjo praeiti daug teismų, galiausiai namą pavyko susigrąžinti, o parvykėliai iš Prancūzijos buvo iškraustyti“, – namo atgavimo procesą pasakoja tremtinys.

R. Driaučiūnaitė sako, kad su tokia situacija susidūrė didžioji dalis tremtinių, o laisvės kovotojai grįžę iš tremties ar kalinimų dažnai rasdavo visiškai nugriautas ir su žeme sulygintas sodybas. Tokių panašių situacijų, kuomet žmonės jautė savotišką diskriminaciją grįžę į tėvynę, buvo nemažai.

Vieną iš tokių pavyzdžių pašnekovė įvardija draudimą visiškai sugrįžti į tėvynę. „Būdavo, kad lageryje išduodavo pažymas, jog žmogus išleidžiamas iš lagerio, bet be teisės sugrįžti į Lietuvą. Gali apsigyventi bet kurioje sąjunginėje valstybėje, išskyrus Lietuvą, o tai dar vienas būdas terorizuoti žmones, todėl daugelis stengdavosi apsigyventi visiškai šalia Lietuvos sienos“, – aiškina vyriausioji muziejininkė.

Tremtiniai juokauja, kad į Sibirą išvežė nemokamai, o sugrįžimo kaina – didelė. O didelė ji buvo ne tik dėl minėtųjų diskriminacijos apraiškų, bet ir dėl tolimesnio gyvenimo tėvynėje. Algirdas prisimena, kad grįžęs į Lietuvą jis negalėjo tęsti norimų studijų.

„Reikėjo pereiti specialią komisiją, kad galėčiau studijuoti mediciną, bet komisija taip manęs ir nepraleido, todėl pradėjau galvoti apie darbą veterinarijoje. Ten įsidarbinti pavyko.“

R. Driaučiūnaitė taip pat atkreipia dėmesį, kad užimti geresnes pareigas darbe arba tęsti norimas studijas buvo sudėtina dėl tos pačios priežasties – į tremtinius buvo žiūrima, kaip į potencialiai pavojingą visuomenės dalį. „Dažniausiai buvo galima studijuoti technines profesijas, bet kas susiję su humanitariniais mokslais – į šias studijų kryptis buvo sunku įstoti“, – sako pašnekovė.

Tačiau diskriminacija iš valdžios pusės po truputį ėmė blėsti, o sąjūdžio laikotarpiu pradėta viešai kalbėti apie tremtį, ką iki to laiko buvo vengiama daryti. Grįžę ir iš naujo gyvenimus susikūrę tremtiniai ėmė rūpintis kitu dalyku – iš tremties taip ir negrįžusių bei amžinojo poilsio atgulusių tremtinių palaikų pargabenimu. Pirmosios ekspedicijos į Sibirą pradėtos organizuoti 1989 m., kurių metu į Lietuvą buvo pargabenta 120 lietuvių palaikų.

Šaltinis LRT